Džeinė Bolein, Vestminsterio rūmai, 1540 m. birželis

Raštelyje, kurį man į sterblę įmetė mėsos lėkštes nurenkantis patarnautojas, liepiama man po pietų kuo skubiausiai atvykti pas milordą. Ir aš padarau kaip liepta. Karalienė, grįžusi į savo kambarius po pietų, nepasiges manęs išretėjusiame savo nervingų damų būrelyje. Katerina Hovard išvyko iš rūmų, sugrįžo į savo senelės namus Lambete. Ledi Lail uždėtas namų areštas dėl baisių vyro nusikaltimų. Sako, kad ji paklaikusi iš baimės ir sielvarto, nes žino, kad vyras netrukus mirs. Ledi Rutland kaip niekada tyli, nakvoti eina į savo kambarius ir taip pat turi ko bijoti, tik dar nežinau, kuo ją gali apkaltinti. Ana Baset, prisidengdama liga, išvyko pas savo pusseserę, Katerina Keri buvo iškviesta motinos. Merė paprašė leidimo išleisti dukrą namo, nes ji nesveikuojanti. Juokas ima iš tokio nevykusio preteksto. Merė Bolein visuomet pasižymėjo sugebėjimu išsisukti iš keblios padėties pati ir išsukti savo artimuosius. Gaila, kad dėl brolio nepasistengė. Marija Noris išvyko į kaimą padėti mamai. Henrio Noriso našlė paskutinį kartą matė ešafotą, kai karalius susimokė prieš savo žmoną Aną. Ji nenorėtų matyti, kaip duktė žengia tėvo pėdomis.

Mes visos galvojame, ką kalbame, ir kontroliuojame savo elgesį. Į karaliaus Henriko rūmus vėl atėjo sunkūs laikai, kiekvienas bijo, kiekvienas įtariamas. Tai tarsi gyvenimas košmare. Kiekvienas vyras, kiekviena moteris žino, jog bet kuris žodis ar gestas gali tapti įkalčiu prieš juos. Priešas neapdairų poelgį gali paversti nusikaltimu, o draugas pasitikėjimą iškeisti į saugumo garantiją. Mes esame bailių ir paskalų nešiotojų dvaras. Net nebevaikštome normaliai, tik ant pirštų galiukų, nekvėpuojame, kiūtome sulaikę kvapą. Karalius ėmė įtarinėti savo draugus, ir niekas nebesijaučia saugus.

Nutipenu į lordo hercogo kambarius šešėliais, atidarau duris ir tyliai įsmunku. Milordas stovi palei langą atvertomis šiltam nakties orui langinėmis. Ant stalo skersvėjis plaiksto žvakių liepsneles. Kai įeinu, hercogas pakelia galvą ir nusišypso, lyg džiaugtųsi mane matydamas.

— A, Džeinė, mano dukterėčia. Karalienė vyksta į Ričmondą su savo išsibarsčiusia svita. Noriu, kad vyktumėte kartu.

— Ričmondą? — Mano balsas sudreba iš baimės, aš įkvepiu oro. Tai reiškia namų areštą, kol svarstomi kaltinimai karalienei. Bet kodėl siunčia ir mane? Negi aš taip pat kaltinama?

— Taip. Jūs liksite su ja ir rūpestingai seksite, kas ateina ir išeina, ką ji šneka. Ypač turėtumėte stebėti ambasadorių Harstą. Manome, kad jo rankos surištos, bet noriu būti užtikrintas, kad ji neplanuoja pabėgti, nesiuntinėja žinučių ir panašiai.

— Prašau... — Nutylu, nes daugiau nebeišspaudžiu. Žinau, kad su hercogu reikia kalbėti ne taip.

— Kas? — Jis šypsosi, bet juodų akių žvilgsnis įdėmus.

— Negalėsiu sukliudyti jai pabėgti. Aš tik moteris, viena.

Hovardas papurto galvą.

— Nuo šio vakaro uostai uždaryti. Jos ambasadorius išsiaiškins, kad visoje Anglijoje nėra nė vieno parduodamo ar nuomojamo arklio. Karalienės arklidės tuščios. Jos kambariai uždaryti. Ji negalės nei pabėgti, nei išsikviesti pagalbos. Visi jos tarnai ją saugo. O jums tereikės ją stebėti.

— Prašau, leiskite man tarnauti Katerinai, — išdrįstu pasakyti. — Jai reikės patarėjos, jeigu norės būti gera karalienė.

Hercogas mąsto.

— Ji bus, — atsako po kurio laiko. — Ta mergiotė visiška idiote. Bet su senele jai niekas negresia.

Hovardas stuksena nykščiu į dantį galvodamas.

— Jai reikės išmokti elgtis karališkai, — sakau.

Hercogas dvejoja. Mes abu pažinojome dvi tikras Anglijos karalienes. Mažoji Katerina neverta net prisiliesti prie jų karūnos, juolab užsidėti ją, o būti karaliene neišmoks net per daugybę metų.

— Ne, nereikės, — atsako jis. — Karalius nebenori puikios karalienės. Nori jaukios mergaitės, guvios kumelaitės savo sėklai. Katerinai užteks būti paklusniai.

— Tada leiskite pasakyti tiesą: nenoriu vykti į Ričmondą su karaliene Ana. Nenoriu liudyti prieš šitą karalienę.

Hercogas įremia į mane veriantį žvilgsnį.

— Dėl ko liudyti? — griežtai paklausia jis.

Jaučiuosi per daug pavargusi, kad išsisukinėčiau.

— Liudyti tą, ko pageidausite, — atsakau. — Kad ir kokio liudijimo norės karalius, nenoriu to daryti. Nenoriu liudyti prieš ją.

— Kodėl gi? — klausia jis, lyg nežinotų.

— Mane pykina nuo teismų, — atsakau nuoširdžiai. — Ėmiau bijoti karaliaus užgaidų. Nežinau, ko jis nori. Nežinau, kiek toli eis. Nebenoriu — daugiau nebenoriu — liudyti karalienės teisme.

— Man labai gaila, — atsako dėdė nėmaž nesigailėdamas, — bet mums reikia žmogaus, kuris prisiektų, jog kalbėjosi su karaliene ir ši aiškiai pasakiusi, jog yra nepaliesta mergina, visai nekalta ir, dar daugiau, visiškai neišmano, kas vyksta tarp vyro ir moters.

— Jie miegojo kartu kiekvieną naktį, — atšaunu nekantriai. — Mes patys pirmą naktį palydėjome Aną į karaliaus lovą. Jūs buvote ten, Kenterberio arkivyskupas buvo. Ana augo žinodama, kad turės susilaukti sūnaus ir paveldėtojo, ji tekėjo šiuo vieninteliu tikslu. Todėl negali nežinoti apie tai, kas vyksta tarp vyro ir moters. Jokiai pasaulio moteriai nepavyktų taip kvailai išsisukti.

— Štai kodėl mums reikia nepriekaištingos reputacijos damos, kad prisiektų, — ramiai atsako hercogas. — Tokiam neįtikimam melui reikia patikimo liudininko — jūsų.

— Bet kuri kita dama padarys tai dėl jūsų, — priešinuosi. — Kadangi tokio pokalbio niekada nebuvo, kadangi jis neįmanomas, nėra svarbu, kas liudys priešingai.

— Aš noriu, kad tarp liudininkų būtų jūsų pavardė, — atsako hercogas. — Karalius liks patenkintas mūsų tarnyste. Tai atneš mums naudos.

— Ar viskas tam, kad įrodytume Aną esant raganą? — klausiu tiesiai. Pareigos mane išsekino, man šį vakarą koktu bendrauti su savo dėde. — Ar viskas tik todėl, kad galėtume pasmerkti karalienę mirčiai?

Hercogas išsitiesia visu ūgiu ir pažvelgia į mane iš viršaus.

— Ne mums spėlioti, ką gali išsiaiškinti karaliaus įgaliotiniai, — atsako jis. — Jie atsijos įrodymus, paskelbs verdiktą. Jums reikės tik prisiekti prieš Dievą.

— Nenoriu jos mirties ant savo sąžinės. — Girdžiu neviltį savo balse. — Prašau. Liepkite prisiekti kuriai nors kitai. Nenoriu keliauti su Ana į Ričmondą ir melagingai liudyti prieš ją. Nenoriu žiūrėti, kaip ji išgabenama į Tauerį. Nenoriu, kad ji žūtų dėl melagingos mano priesaikos. Buvau jos draugė, nenoriu būti budelė.

Dėdė palaukia, kol išseks mano argumentai, o tada nusišypso. Tik toje šypsenoje nėra nė kruopelytės šilumos.

— Be jokios abejonės, patvirtinsite tiktai paruoštą teiginį, o viršesni už jus nutars, kaip pasielgti su karaliene. Pranešinėsite man, su kuo susitinka karalienė ir ką ji veikia. Su jumis į Ričmondą vyks mano žmogus. Atidžiai stebėsite Aną. Negalima leisti jai pabėgti. O kai viskas baigsis, būsite Katerinos freilina, turėsite rūmuose vietą, būsite naujosios Anglijos karalienės rūmų dama. Atpildas jums — būsite pirmoji karalienės dama. Pažadu. Būsite jos freilinų vyresnioji.

Jis mano, kad šiuo pažadu mane papirko, bet man jau bloga nuo tokio gyvenimo.

— Negalėsiu ir toliau taip gyventi, — sakau, galvodama apie Aną Bolein, savo vyrą, kurie atsidūrė Taueryje dėl gausybės įrodymų, iš kurių nė vieno nebuvo tikro. Mąstau, kaip jie ėjo mirti, žinodami, kad jų giminė liudijo prieš juos, o dėdė paskelbė mirties nuosprendį. Galvoju apie juos, tikėjusius manimi, laukusius, kad duosiu parodymus dėl jų nekaltumo, neabejojusius mano meile, maniusius, kad juos išgelbėsiu. — Negaliu toliau taip elgtis.

— Tikiuosi, kad daugiau nereikės, — tiesiai atsako hercogas. — Maldauju Dievo, kad daugiau jums nereikėtų to daryti. Karalius pagaliau rado tikrą ir garbingą žmoną — mano dukterėčią Kateriną. Ji — rožė be spyglių.

— Kas?

— Rožė be spyglių, — pakartoja Hovardas. Jis pasistengia išlikti rimtas. — Taip mes ją vadinsime. Karalius nori, kad taip vadintume.